Popieþius BENEDIKTAS XVI

Susitikimas su Didþiosios Britanijos visuomenës atstovais, áskaitant diplomatiná korpusà, politikus, akademikus ir verslo vadovus

Vestminsteris
2010 m. rugsëjo 17 d.

Pone Parlamento Pirmininke,

Dëkoju uþ sveikinimo þodþius ðio garbingo sambûrio vardu. Kreipdamasis á jus, suvokiu man suteiktà privilegijà kreiptis á britø tautà ir jos atstovus Vestminsterio salëje, ðiø salø tautos pilietinëje ir politinëje istorijoje nepakartojamai reikðmingame pastate. Tad leiskite iðreikðti savo pagarbà Parlamentui, jau ðimtmeèius egzistuojanèiam ðioje vietoje ir turëjusiam tokià didþiulæ átakà visus átraukianèio valdymo plëtrai tarp tautø, pirmiausia Britanijos tautø sandraugoje ir visame angliakalbiame pasaulyje. Jûsø bendra teisës tradicija remiasi teisinës sistemos daugelyje pasaulio daliø, o jûsø ypatingas poþiûris á atitinkamas valstybës ir individo teises ir pareigas bei á galiø atskyrimà daug kam pasaulyje tebelieka ákvëpimo ðaltinis.

Kreipdamasis á jus ðioje istorinëje aplinkoje, mintyse turiu daugybæ vyrø ir moterø, kurie ðimtmeèiø tëkmëje prisidëjo prie lemtingø ávykiø, vykusiø tarp ðiø sienø ir formavusiø daugelio britø kartø ir kitø þmoniø gyvenimà. Pirmiausia atmintyje iðkyla ðventasis Tomas Moras, didis anglø mokslininkas ir valstybës vyras, tikinèiøjø ir netikinèiøjø labai gerbiamas uþ nuoseklø savo sàþinës laikymàsi net rizikuojant nepatikti suverenui, kurio „gerasis tarnas“ jis buvo, uþ tai, kad pasirinko tarnauti pirmiausia Dievui. Dilema, iðkilusi Morui anais sunkiais laikais, amþinasis klausimas dël santykio tarp to, kas priklauso Cezariui ir kas Dievui, teikia man galimybæ glaustai pamàstyti su jumis apie deramà religinio tikëjimo vietà politiniame procese.

Šios ðalies parlamentinæ tradicijà nulëmë ir nacionalinis instinktyvus polinkis á santûrumà, troðkimas siekti autentiðkos pusiausvyros tarp teisëtø vyriausybës pretenzijø ir jos valdiniø teisiø. Nors keliais jûsø istorijos momentais buvo imtasi ryþtingø priemoniø apriboti valdþià, tautos politinës institucijos gebëjo plëtotis stebëtinai stabiliai. Taip Britanija iðsirutuliojo á pliuralistinæ demokratijà, itin vertinanèià þodþio laisvæ, politinæ laisvæ bei pagarbà ástatymui ir iðsiskirianèià stipria individo teisiø ir pareigø bei visø pilieèiø lygybës ástatymo atþvilgiu pajauta. Katalikø socialiná mokymà, nors ir ávilktà á skirtingà kalbà, su tokiu poþiûriu vienija pagrindinis rûpestis sergëti nepakartojamà kiekvieno þmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslà ir panaðumà, kilnumà ir pilietinës valdþios pareigos skatinti bendràjá gërá akcentavimas.

Ir vis dëlto pamatiniai klausimai, iðkilæ Tomo Moro teisme, ir toliau savaime siûlosi vis kitokiomis sàvokomis, nulemtomis naujø socialiniø sàlygø. Kiekviena karta, siekdama bendrojo gërio, turi ið naujo klausti: kokius reikalavimus vyriausybës gali pagrástai primesti savo pilieèiams ir kokia jø apimtis? Á kokià valdþià apeliuojant galima spræsti moralines dilemas? Šie klausimai atveda mus tiesiai prie etiniø pilietinio diskurso pamatø. Jei moraliniai principai, grindþiantys demokratijos procesà, yra nulemti vien socialinio susitarimo, tada akivaizdþiai iðryðkëja to proceso trapumas – tai ir yra tikrasis iððûkis demokratijai.

Pragmatiniø, trumpalaikiø sprendimø netinkamumà sudëtingoms socialinëms ir etinëms problemoms perdëm aiðkiai parodë nesena pasaulinë finansø krizë. Daugelis sutinka, jog ekonominë veikla, stokojanti tvirto moralinio pagrindo, prisidëjo prie dideliø sunkumø, ðiandien kamuojanèiø milijonus þmoniø visame pasaulyje. Kaip „kiekvienas ekonominis sprendimas turi moraliniø padariniø“ (Caritas in veritate, 37), lygiai taip ir politinëje srityje etinis politikos matmuo turi reikðmingø padariniø, kuriø nevalia ignoruoti në vienai vyriausybei. Pozityvus pavyzdys yra vienas ið Britanijos parlamento ypaè þymiø pasiekimø – vergø prekybos panaikinimas. Kampanija, atvedusi prie tokio reikðmingo ástatymo, rëmësi tvirtais etiniais principais, besiðaknijanèiais prigimtiniame ástatyme, ir pri¬sidëjo prie civilizacijos, kuria ði tauta gali didþiuotis, statydinimo.

Tad pagrindinis klausimas yra toks: kas yra politiniø pasirinkimø etinis pagrindas? Katalikø tradicija laikosi nuomonës, jog objektyvios normos, lemianèios teisingà veiklà, prieinamos protui, nepriklausomai nuo Apreiðkimo turinio. Remiantis tokiu supratimu, religijos vaidmuo politiniuose debatuose yra ne tiek pateikti tas normas, tarsi jø neástengtø áþvelgti tikintieji, – ir juolab nesiûlyti konkreèiø politiniø sprendimø, visiðkai esanèiø uþ religijos kompetencijos ribø, – bet veikiau padëti iðgryninti ir parodyti tai, kaip protas taikytinas objektyviems moralës principams atrasti. Religijos „pataisomasis“ vaidmuo proto atþvilgiu ne visados sutinkamas svetingai, ið dalies todël, kad iðkreiptos religijos formos, kaip antai sektantizmas ir fundamentalizmas, paèios kelia rimtø socialiniø problemø. O tie iðkraipymai savo ruoþtu kyla ið nepakankamo dëmesio proto apvalomajam ir struktûruojanèiam vaidmeniui paèioje religijoje. Tai dvipusio judëjimo kelias. Be religijos teikiamos pataisos protas gali tapti iðkraipymø auka, pavyzdþiui, manipuliuojamas ideologijos arba taikomas ið dalies, iki galo neatsiþvelgiant á þmogaus kilnumà. Toks piktnaudþiavimas protu kaip tik pirmiausia ir davë pradþià vergø prekybai bei daugeliui kitø socialiniø blogybiø, áskaitant XX a. totalitaristines ideologijas. Štai kodël perðu mintá, kad proto pasauliui ir tikëjimo pasauliui – sekuliaraus racionalumo pasauliui ir religinio ásitikinimo pasauliui – vienam kito reikia ir kad jie civilizacijos gerovës labui neturëtø bijoti uþmegzti iðsamaus dialogo.

Religija, kitaip tariant, nëra ástatymø leidëjø spræstina problema, bet gyvybiðkai svarbus veiksnys, prisidedantis prie nacionalinio pokalbio. Šioje perspektyvoje negaliu nepareikðti susirûpinimo, kad religija, pirmiausia krikðèionybë, kai kur, net ir pakantà labai pabrëþianèiose tautose, vis labiau stumiama á pakraðtá. Vieni reikalauja nutildyti religijos balsà ar bent iðstumti jà á grynai privaèià sritá. Kiti, laikydamiesi abejotino ásitikinimo, kad tai gali kaip nors áþeisti kitø religijø sekëjus ar netikinèiuosiuos, tikina, neva reikëtø riboti tokiø ðvenèiø kaip Kalëdos vieðàjá ðventimà. Treti, paradoksaliai siekdami paðalinti diskriminacijà, aiðkina, jog krikðèionys, einantys vieðàsias pareigas, kartais privalëtø elgtis prieð savo sàþinæ. Esama nerimastingø þenklø, rodanèiø nenorà teigiamai vertinti ne tik tikinèiøjø teisæ á sàþinës ir religijos laisvæ, bet ir teisëtà religijos vaidmená vieðuomenëje. Todël visus kvieèiu atitinkamose savo átakos sferose ieðkoti bûdø, kaip skatinti ir dràsinti tikëjimo ir proto dialogà visais nacio¬nalinio gyvenimo lygmenimis.

Jûsø pasirengimas tai daryti jau glûdi precedento neturinèiame mano pakvietime ðiandien. Jis taip pat reiðkiasi srityse, kuriose jûsø vyriausybë bendradarbiauja su Šventuoju Sostu. Taikos srityje pasikeista nuomonëmis dël tarptautinës prekybos ginklais sutarties parengimo; þmogaus teisiø atþvilgiu Šventasis Sostas ir Jungtinë Karalystë pasidþiaugë demokratijos paplitimu, pirmiausia per pastaruosius ðeðiasdeðimt penkerius metus; plëtros srityje bendradarbiauta dël atleidimo nuo skolø, dël teisingos prekybos ir plëtros finansavimo, pirmiausia per International Finance Facility, International Immunization Bond ir Advanced Market Commitment. Šventasis Sostas taip pat tikisi kartu su Jungtine Karalyste iðtyrinëti naujus bûdus ekologinei atsakomybei visø labui skatinti.

Noriu taip pat pabrëþti, kad ði vyriausybë ápareigojo Jungtinæ Karalystæ nuo 2013 metø 0,7 proc. nacionaliniø pajamø skirti vystymosi pagalbai. Pastaruoju laiku bûta padràsinanèiø teigiamø pasaulinio solidarumo su vargðais þenklø. Taèiau norint tà solidarumà paversti veiksminga veikla, bûtinas ðvieþias màstymas, galintis pagerinti gyvenimo sàlygas daugelyje gyvenimo srièiø, kaip antai maisto produktø gamyba, ðvarus vanduo, naujos darbo vietos, ðvietimas, parama ðeimoms, pirmiausia migrantø, ir bazinë sveikatos apsauga. Turint prieð akis þmoniø gyvybes, laikas visada spaudþia: taèiau pasaulis savo akimis iðvydo milþiniðkus iðteklius, kuriuos vyriausybës gali sutelkti gelbëti finansinëms institucijoms, kurios laikomos „per didelëmis, kad bûtø galima leisti joms þlugti“. Pasaulio tautø visapusiðkas þmogiðkasis vystymas tikrai ne maþiau svarbus: ðis reikalas vertas pasaulio dëmesio, t. y. tikrai „per didelis, kad jam bûtø galima leisti þlugti“.

Ši neseno Jungtinës Karalystës ir Šventojo Sosto bendradarbiavimo apþvalga gerai parodo, kokia didelë paþanga skleidþiant pasaulyje pagrindines mus vienijanèias vertybes pasiekta nuo tada, kai buvo uþmegzti dvipusiai diplomatiniai santykiai. Puoselëju viltá ir meldþiu, kad ðie santykiai ir toliau duotø vaisiø bei juos atspindëtø vis didesnis dialogo tarp proto pasaulio ir tikëjimo pasaulio ir jø abipusës pagarbos visais visuomenës lygmenimis poreikio pripaþinimas. Esu ásitikinæs, kad ir ðioje ðalyje yra daug srièiø, kur Baþnyèia ir vieðoji valdþia gali dirbti ranka rankon pilieèiø gerovës labui, pagal ðio Parlamento istorinæ praktikà ðaukdamosi Dvasios vadovavimo tiems, kurie stengiasi pagerinti visos þmonijos gyvenimo sàlygas. Kad toks bendradarbiavimas bûtø galimas, religinës institucijos – áskaitant susijusias su Katalikø Baþnyèia – turi bûti laisvos veikti pagal savo principus ir savitus ásitikinimus, grástus tikëjimu ir oficialiu Baþnyèios mokymu. Tada tokios pamatinës teisës kaip religijos, sàþinës ir susirinkimø laisvë bus garantuotos. Angelai, þvelgiantys þemyn á mus nuo ðios senos salës nuostabiø lubø, primena senà tradicijà, ið kurios iðsirutuliojo britø parlamentinë demokratija. Jie primena mums, kad Dievas nuolatos mus stebi trokðdamas vesti ir sergëti. Ir jie mus kvieèia pripaþinti gyvybiðkai svarbø indëlá, kuriuo religinis tikëjimas prisidëjo ir tebeprisideda prie tautos gyvenimo.

Pone Parlamento Pirmininke, dar kartà dëkoju uþ galimybæ trumpai kreiptis á ðià garbingà audiencijà. Leiskite man patikinti jus ir lordà Pirmininkà, jog linkiu jums visa ko geriausia ir meldþiuosi uþ jus ir ðio seno Parlamento abiejø rûmø vaisingà darbà. Dëkoju ir telaimina jus visus Dievas!

___________________________________

© Vertë „Baþnyèios þinios“ 2010 m. Nr. 19